Ir tikiu, ir vėl nebetikiu…
Kaip sakė H. Radauskas: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“.
Ir aš taip darysiu :) JUk pasakos baigias gerai, vien dėl to verta tikėti :)
Taip tikra / gal dar nepabudom / nes tu esi/ tarytum būtum. D. Kajokas
Kai visi sąžinės balsiukai nuraminti, miegas geriau.
D. Kajokas sako, geras stilius – tai gebėjimas perteikti informaciją, taip pat ir meninę, vartojant, kuo mažiau ženklų. Taip atsiranda minimalizmas – kuo mažiau ženklų ir kuo daugiau prasmės. Kaip man patinka jo minimalizmas ir taiklumas renkantis maža ženklų kiekį, bet didelę prasmę.
Gyventi tikriau, gryniau. Kalbėti apie esmę, netuščiažodžiauti; matyti, girdėti ir jausti tik tai, kas svarbu, be jokių pašalinių trūkdžių. Ramybės grynumas ir minimali savęs išraiška, minimalūs reikalavimai sau ir iš kitų. Minimalūs reikalavimai žodžiams, žvilgsniams, jausmams. Kuo mažiau ženklų, kuo daugiau prasmės. Tai galiotų netgi mūsų išvaizdai, išorei, aplinkai, kuri apkrauta nereikalingais daiktais – rojus mūsų tuštybei…
Išsigryninti kiekvieną mintį, jausmą, neteršti savęs pertekliumi, ir tik tada žiotis tarti žodį. Tada nieko neįskaudinsi, netgi savęs. Ir visi pūkuoti sąžinės gyventojai gyvens dangiškai ramų gyvenimą.
Ir suprask, žmogau, ko nori.. Tai spalvų trūkumas ir deficitas. Tai labai minimalūs ir gryni tamsumai ir šviesumai.
Mano velykos. Sakyti velykinis margutis kažkaip liežuvis neapsiverčia :) Bet man gražu. Paprasta, gražu, kaip širdyje, taip ir ant žemės :)
O pas mane ne tik dienos, bet ir sapnai tokie.
Ir atrodo, kad nespėju, o jei spėju, tai šnipštas gaunas.
Bet kam spalvų ir nuotaikos yr daugiau, tai idėjų su kiaušiniais (keistai skamba :D) galima užmatyti čia :)
Iš čia
Iš čia
Kad stalai būtų tokie ! Nors svarbiausia, kad būtų kam prie tų stalų susėsti :)
Iš čia
Kaip peržiemoju? Apsistatau šiltais, kvepiančiais, jaukiais dalykais, apsikamšau artimais žmonėmis, kuriuos galiu bet kada apsikabinti, prisijaukinu keisčiausias savo mintis ir nenuspėjamus poelgius ir jaukiai peržiemoju.
Tada galvoju iš kur po žiemos gamta turi tiek stebukilingų galių, jog žali gležni išlenda į dangaus šviesą.
Užprogramuota Dievo pradžia. Susijusi su šv. Velykomis. Jos kai koks pavasario užtvirtinimas ir patvirtinimas, kad atgal į žiemos speigus nebegrįšim. Man visada šį šventė asocijuojas su saulės šviesa, tradiciniais žibučių žiedais, virtuvinių stalu pas mamą, margučiais, kurie labiau džiugina akį nei pilvūziuką, ir išsiilgtą muzikinį foną miške. Aną dieną mačiau vienišą geltoną drugelį atgyjančiame miško fone. O šiandien pilnas kiemas priverstas sniego !!! Kur ir kada daugiau gali pamatyti tokius kontrastus? :) O galvojau, kad aš esu kontrastinga asmenybė :)
Norisi su kitais dalinti geresne nuotaika (juk tiek buvo kauptasi per ilgus žiemos vakarus) ir šypsena. Taip gera, šviesu ir lengva. Pirmiausia pas save.O tada ir šalia.
Apie margučių dažymo ritualą, kuris namus apgaubia magiška spalvų ir netikėtų rezultatų aura, šiek tiek vėliau. Bet jei jau tobulumas slypi paprastuose dalykuose – paskutinį kartą apie tai pagalvojau vakar po kroso. Mat dairiausi interneto platybese begimo porgramos, kuri duotų geresnių rezultatų. O tada atėjo nušvitimas :) Jog reikia tiesiog bėgti, ko dar labiausia reikia – tai kokybiško apavo. Ir nieko daugiau: tik kvėpuoti ir bėgti, o ne vaikytis sportinės aprangos madų, tinkamo grojaraščio, idealios šukuosenos, ypatingos nuotaikos ar kompanijos. Kaip trūksta šiandieniniame pasaulyje paprastumo. Gal nelabai čia aš į velykinę nuotaiką, bet juk pavasarį prisimeni ir priisiruoši tam, kam nesiryžai žiemą.
Namie tobulai skleidžias kaštono pumpurai, lauke drebia sniegas. Absurdiškai žavu. O kas jei kaštonai namie pražys griečiau nei lauke? :)
Kartais reikia labai nedaug, kad velykiniai kiaušiniai virstų jaukia interjero detale. Įkvėpimui:
Baisiausiai dūšia reikalauja žalios spalvos po kojom, žydrų dangaus lopų ir saulės virš galvos. O jau kaip atsibodo slėptis po tiek daug rūbų… O čia, kad bent kiek akyse prašviesėtų. Net mintys ryškenės ir spalvingesnės pažiūrėjus :)
Iš čia
Sutiktas ramybės jausmo skleidėjas, nustebinęs mane savo hipnozės gebėjimais.
Bundanti gamta, žydras dangaus lopinėlis ir saulutė (deja aš čia ne apie šiandienos pilkumėlį), parke vaikšinėjanti moteriškė su dideliu dideliu, lėtu ir geros širdies keturkoju, kuris, kaip supratau, yra visų, ką tik iškeptų mamyčių ir jų pyplių draugas, nuskaidrino dieną ir patapo mano mažosios dienos herojumi.
Taip ramiai nusiteikusio šuns dar nebuvau mačiusi, gera į jį žiūrėti ir jis veikia migdančiai :) Reiktų tokio nuolat skubančiam ir erzelyne gyvenančiam. Kaip atsisėdo toks šalia, iš tiesų net nepasižiūrėjo į mus, net nepauostė. Galvojom, jog mes, moterys, jau įsižeisim dėl tokio nedėmesingumo :) Gera tokį stebėti. O mažajai dar ir bėgti iš paskos. Labai jau sudomino ir patiko. Kadangi dažnai jį matom, tikim, kad sutiksim dar ne kartą pasimėgauti ramiomis akimis :)
Ir šiaip gera žiūrėti į tuos, su kuriais prasilenki ir jų keturkojus. Pabrėžiu, jog gera žiūrėti, nes žinau iš patirties, jog malonumo maža, keltis anksti ryte kasdien, bet kam drembant iš dangaus (čia aš apie orą:) ir bet kokios savijautos eiti laukan. Bet vaikščiojančiam parke be šuns pavydu vien dėl to, jog jie turi tikrą draugą, o štai tu ne :)
Tim Flach photos
Ir nesvarbu grįžti į namus išsišiepęs iki ausų ar pikts ir baisus kaip karas, vis vien jis tave būtent tokį myli ir laukia. Ir tik kalbėti nemoka :) Ir naujus batus sugraužia tik todėl, kad jie kvepia tavim :)
Ir kas galėjo pagalvoti, kad rašysiu apie šunį, sutiktą parke :) Na bet būna dienų juk :):):)
Seth Casteel Photo
Seth Casteel Photo
Valentino
Marni ir Louise Gray
Yves Saint Lauren
Bottega Veneta
Balenciaga
Blumarine ir Marios Schwab
Celine
Christopher Kane
Bet jau pavasaris ore tvyro ir tas paukščiukas, kuris kasmet ulbauja būtent tada, kai dar yra sniego ir šalčio, bet jau nebe už kalnų geresni laikai :) Tai va, jis jau ulbauja :)
Nuo to gaivaus pavasarinio oro lengvumas apima koks tai. Ir vėl prisimenu, jog laimė yra darbas su savimi ir su aplinka :) Žodis darbas skamba žiaurokai, šalia jo ir pareiga prisigretina. Bet tik pagalvokit, jei būti laimingu – būtų jūsų pareiga ir neturėtumėte nė menkiausios galimybės, net minties būti nelaimingu.. O ir aplinką daryti laimingą smagu. Užburtas ratas gaunas. Laimingas tu, laiminga aplinka ir atvirkščiai. Juk būtų dieviška, aa? :) Gal ir neblogai toks darbas būtų :)
Photo Arjan Benning
Photo Arjan Benning
Kai saulutė pasirodys, spalvos pašviesės. Prie ryškių spalvų reikia palengva eiti, o tai šoką varau su savo raudonom lūpom :)
Nusimato smagus savaitgalis, kaziukiškas toks :)
P.S. Nutirpo sniegas ir pirma mintis – jau geriau jis nebūtų nutirpęs. Reikia saugotis, kad į kokį gėrį neįliptum :)
Tingus ir pilkokas rytas … Pasiilgau daugiau spalvų aplink save :) Reikės kažką spalvint. Mažų mažiausiai lūpas raudonai.
Spalvų poreikis štai toks :) 
Viešbutis Au Vieux Panier Marselyje. Kambarių interjeras įkvepiantis, kiekvienas ras pagal nuotaiką, skonį ir spalvingumo poreikį :)
Jausmas toks, per parą laiko padariau ir pamąsčiau apie viską, ką senelis, sėdintis ant debesies buvo sugalvojęs.
Ir taip tuščia, gera, dangus tankiai taškuotas ir nieko negalvoju, nes viską šiandien jau išgalvojau…
Hm.. Sniego plunksnelės priverčia mielai nusišypsoti :)
Via Mackapär
Keista, kad mintys ir svajonės gali taip išsiurbti jėgas :) Greičiau jau jos išsipildytų :)
Čia apie rytojaus tylas: ” Kiekvieną rytą nubusdavau dar su tamsa, ūmai pajutęs tylą. Ji įšliauždavo į nekieto miego pilkumą ir iškart apraizgydavo visa, ką pamatydavo baugščiai prasimerkusios akys. Sienos apaugdavo ja kaip gebene, baldus ir grindis ji godžiai pasiglemždavo tarsi pamišęs vijoklis, jų nebelikdavo, nieko kambaryje nebelikdavo – vien ji. Tokia būdavo pati pirmoji. O paskui susirinkdavo ištisa tylų kolekcija. Taip, šitai derėtų vadinti keista tylų kolekcija. Kiekviena tyla būdavo vis kitokia. Tais rytais gerai išmokau jas skirti. Viena švelniai, bet tvirtai apnarpliodavo mane. Lentynose, tarp knygų, įsitaisydavo kita – tamsesnė ir sunkesnė, rami it stovintis vanduo: neišsakytų minčių tyla. Galėdavau atsikelti – tuomet po antklode susirangydavo prakaituota, sudvisusi tyla. Galėdavau pažvelgti pro langą – į benamių kiemo kačių tylą, minkštą kaip jų letenų pagalvėlės ir paslaptingą kaip nesiliaujantis jų sliūkinimas pasieniais – nežinia kur, nežinia ko. O ant laiptų nuguldavo dar kitokia: puri ir pilka, joje bent galėjai palikti pėdsakus. Nė nežinau, kaip aš jas visas pakeldavau. Stengdavausi neužsimerkti. Dievaž, jeigu praplėšęs akis nebeužsimerkdavau, tylos pamažu susirikiuodavo, galėdavau jau daug ramiau nužvelgti visą rinkinį – lyg tose medžioklėse, kur svarbiausia – nesutrikdyti miegantį tigrą gaubiančios rimties.”
Ričardas Gavelis. “Įsibrovėliai: apsakymai”
Rojus akims :)
Mara Hoffman
Iš kairės: Carlos Miele, Carolina Herrera, Jenny Packham
Tibi, Diane Von Furstenberg, Adam
Nanette Lapore, Honor, Badgley Mischka
Juan Carlos Obando, Carolina Herrera, Juan Carlos Obando
Helen Yarmak, Luca Luca, J. Mendel, Luca Luca
J. Mendel, Tibi, Vivienne Tam
Šaltinis čia
Daniella Witte Photo
Daniella Witte Photo
Daniella Witte Photo
Lovenordic
Lovenordic
Lovenordic
Šaltiniai Daniella Witte ir Lovenordic
Kartais taip pasiilgstu paprastumo visame kame: buityje, parduotuvėje, kavinėje, važiuojant mašina gatvėje, o labiausiai žmonių santykiuose. Juk iš tiesų ne tiek ir daug tereikia, norint jaustis gerai ir patogiai.
Tikra, paprasta meilė, tikras draugas, tikri jausmai ir tikri tų jausmų išraiškos būdai, tikros žalios žolės (nors šienapjūtė taip pat kvepia) kvapas, galiausiai tikras pyktis, tikra kritika į akis (ne kitam kambary ar ne su kita kauke), tikras, paprastas pieniškas šokoladas su tikrais riešutais, balinta pienu kava – vien paskaičius lengviau daros ant širdies :)
Paprastuose dalykuose slepias tobulumas ir tikrasis grožis. Kartais pasiklystu visų tų reikšmingų žmonių nepaprastumų labirintuos ir pavargstu nuo jų. Pavargstu bandant perprasti tokius žmones, o aš manau, kad jie nemažiau pavargsta besirinkdami savo pirmadienio, antradienio, …adienio kaukes. Kiek energijos kvailam netikrumui. Juk visus kadaise mokė nemeluoti, sakyti, ką galvoji ir kada galvoji, atrodyti, kaip nori. O dabar gaunas kažkaip viskas per aplinkui. Ir kiti galvoja apie tave žinantys geriau nei tu pats. Išsiurba kaip tais. O gal čia ta “pliūrza” taip veikia mane :D Bet vis tiek užklupus tokioms ir panašioms nuotaikoms, bandau mėgautis primityviais, paprastais dalykais, atėjusiais iš vaikystės ir ne tik.
Paprastumas slypi širdies balse. Daryti, elgtis, atrodyti taip, kaip tau iš tiesų atrodo, ką širdis sako, kaip jauti. Dažnai tas širdies plonytis balsiukas užguitas kasdienybės netikrumo, skubančio, lekiančio neturinčio laiko (galvojančio ir tikinčio, jog neturi laiko) stabtelti ir pasiklausyti. Darosi prabanga ir didis mokslas vėl išmokti išgirsti širdies balsą ir gyventi bei priimti sprendimus jo pagalba. Kas geriau nei tu pats žinai, kas tau tikra, o kas ne :)
P. S. Tikresnio, tiesa, negaliu pasakyti, kad paprastesnio (valgo turbūt geriau nei aš :) padaro (su visom savo charakterio subtilybėm ir nesklandumais :) nei mano kambarioko katino turbūt nerasiu. Koks yra, toks yra ir nesvarbu, kaip atrodo visiems jį supantiems dvikojams namuose :)
Tikras :)
Paguodai ir geresnei nuotaikai:
